Ar augindami kūdikį susimąstote, kaip jis jaučiasi, ko jis pats nori ar ko jis nekenčia įvairiose situacijose? Ko norėtų paprašyti ar pasakyti, jeigu tik galėtų kalbėti?

Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio pasaulyje labai svarbų vaidmenį vaidina mama ir bendravimas su ja. Tyrimai atskleidė, kad motinos arba kito artimo globėjo gebėjimai pastebėti kūdikio jausmus, norus bei ketinimus, ir juos kūdikiui parodyti veido išraiška arba pasakyti žodžiais, siejasi su teigiamesne kūdikio emocine, socialine, pažintine raida. Toks bendravimo būdas išmokina palaikyti artimą emocinį ryšį su kitu žmogumi, kai vaikas auga ir, kai jau tampa suaugusiuoju (C. Fernyhough, P. Fonagy, E. Meins, C. Sharp ir kt.). Pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi emocinės srities gebėjimai, pavyzdžiui, gebėjimas efektyviai įveikti stresą, mokėjimas atpažinti savo emocijas („kaip aš jaučiuosi šiuo metu?“) ir kitų žmonių emocijas (iš veido išraiškų, kūno pozos, kalbėjimo tono ar manieros), tokias, kaip pyktis, liūdesys, džiaugsmas ir kt. Visi šie minėti sugebėjimai yra svarbūs mūsų suaugusiųjų kasdieniame gyvenime, todėl pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai daug dėmesio skyrė kūdikio ankstyvajai raidai, bandydami išsiaiškinti, kokie mamos (ar kito artimo globėjo) ir kūdikio tarpusavio ryšio bruožai yra svarbūs jo tolimesnei palankiai raidai.

Tyrimai atskleidė, kad kūdikių smegenys nuo pat gimimo yra „aprūpintos“ mokymosi galimybėmis priimti ir suprasti juos supantį pasaulį, nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų jie geba inicijuoti bendravimą (A. Schore). Nustatyta, kad jauni kūdikiai geba išreikšti beveik visas pagrindines emocijas veido raumenimis, kaip kad tai daro suaugę, t.y. malonumą, pyktį, baimę, liūdesį, pasibjaurėjimą, nuostabą, susidomėjimą, sielvartą ir džiaugsmą. Todėl jau nuo pat gyvenimo pradžios kūdikis ir mama kuria veiksmingą abipusio bendravimo sistemą, kurioje ypatingai svarbų vaidmenį atlieka mama. Įrodyta, kad motinų elgesio kokybei bendraujant su kūdikiu didelės reikšmės turi jų suvokimas, kad kūdikio elgesys (pavyzdžiui, verkimas) nėra tiesiog fizinė reakcija į jį supantį fizinį pasaulį, o kad kūdikis yra atskiras individas, turintis savo emocijas, norus, jausmus (J. E. Verheugt – Pleiter). Tiksliau tariant, svarbu, kad mama stengtųsi suvokti vaiko elgesį ir kas gali slypėti už jo, pavyzdžiui, jeigu vaikas verkia, tai mama stengiasi pabūti „jo vietoje“ ir pasvarstyti, kodėl jis verkia: galbūt jis yra pavargęs ir blogai miegojo, o gal jam yra neramu, nes mama užsiėmusi ir negali paimti jo ant rankų tiek, kiek ji norėtų, gal jam trūksta šilumos?

Mentalizacija – kas tai?

Toks anksčiau minėtas sugebėjimas matyti (suvokti ir pajausti) kitus asmenis „jų akimis“ (įsijausti, kaip tas kitas asmuo galėtų jaustis tam tikroje situacijoje, ką galvotų, ko norėtų ir pan.) arba gebėjimas stebėti save tarytum „iš šono“ vadinamas „mentalizacija“ (nuo angliško žodžio mental – protinis). Mentalizacija yra protinė veikla, kurios metu suvokiame ir aiškiname savo ir kitų žmonių elgesį, remdamiesi savo vidinėmis būsenomis, tokiomis kaip poreikiai, troškimai, įsitikinimai, jausmai ir kt. Pavyzdžiui, įsivaizduokime situaciją, kai darbe mus neteisingai vadovas apkaltina, dėl to mes užtrunkame ilgiau darbe, jaučiamės pikti ir suirzę. Grįžus namo artimojo žmogaus paklausti, kur užtrukome, piktai atšaunam: „darbe“. Dėl tokio pikto atsakymo antroji pusė įsižeidžia ir išeina į kitą kambarį, garsiai užtrenkiant duris paskui save. Kadangi gebame mentalizuoti, mes galime trumpam susimąstyti (pastebėti save “iš šono”), dėl ko iš tikrųjų įvyko šis nesusipratimas: „mane neteisingai apkaltino darbe, dėl to jaučiausi piktas ir tą pyktį parsinešiau į namus“, „todėl mano antroji pusė pasijautė įskaudinta, kadangi neteisingai ją apšaukiau – jos vietoje aš taip pat supykčiau“. Šie pavyzdžiai parodo, kad gebame galvoti, kaip jaučiuosi aš ir kaip jaučiasi kiti žmonės šalia mūsų, ir tuo remdamiesi stengiamės suprasti ir paaiškinti savo elgesį (šiame pavyzdyje – apšaukėme artimąjį, nes jautėmės pikti dėl pokalbio su vadovu ir praleistų viršvalandžių) bei kitų žmonių elgesį (šiuo atveju, artimasis trenkė durimis, nes supyko dėl mūsų pakelto tono). Taigi mentalizacija mums padeda keisti mūsų elgesį, pavyzdžiui, nueiti ir atsiprašyti antrosios pusės.

Be šių sugebėjimų sunkiai spręstume kasdienes problemas, turėtume sunkumų bendraujant su kitais žmonėmis, apskritai blogiau pažintume save ir mūsų aplinką. Mentalizacija nors ir skamba sudėtingai, tačiau, sutikime, rodos, daugiau ar mažiau yra būdinga kiekvienam iš mūsų, tai atrodo „savaime aiškus“ gebėjimas. Tačiau svarbu pabrėžti, kad gebėjimas mentalizuoti nėra tiek įgimtas, kiek yra išugdomas gebėjimas ankstyvojoje vaikystėje, artimųjų santykių kontekste (dažniausiai tai būna pirmieji artimiausi mums žmonės – mama ir tėtis). Todėl kaip ir pradžioje buvo minėta, mamos ar kito artimojo kūdikiui asmens vaidmuo vaikystėje yra ypatingai svarbus tam, kad padėtų išugdyti vaiko mentalizacijos gebėjimus.

Kaip kūdikis mokinasi pažinti save ir kitus?

Nuo gimimo iki maždaug 18 mėnesio kūdikis kaupia patirtį, atsirandančią iš buvimo santykyje su aplinka ir tėvais. Jis mokosi atskirti, kas yra išoriniai dirgikliai, o kas – vidiniai. Galima sakyti, kad tai yra pirminio nesąmoningo savęs pažinimo žingsniai. Kūdikis mokosi pažinti, „Kas aš toks esu? Kaip aš jaučiuosi? Ko aš noriu ar nenoriu? Kas man patinka ar nepatinka?“. Todėl tuo laikotarpiu globėjo gebėjimas parodyti kūdikiui tokias jo būsenas ir jausmus vaidina itin svarbų vaidmenį savęs pažinimui. Mokslininkai tokį procesą pavadino „atspindėjimu“ (angl. mirror), – kuomet globėjas, bendraudamas su kūdikiu, veido išraiška arba žodžiais parodo kūdikiui, kaip jis jaučiasi ar ko jis nori. Kad lengviau įsivaizduoti, kas tai yra, visiems siūlau pažiūrėti garsųjį profesoriaus E. Tronick (1975) eksperimentą „Still Face“ (liet. k. akmeninis veidas) www.youtube.com svetainėje, įvedus raktinius žodžius „still face“.

Eksperimento pirmojoje dalyje mama žaidžia su vaiku, kaip jie įprastai žaidžia namuose. Tuo metu, kai vaikas džiaugiasi ir šypsosi, mama atsako tuo pačiu – šypsosi ir stengiasi įsitraukti į vaiko veiklas. Kai vaikas rodo pirštu į kokį nors daiktą, mama susidomėjusi pažiūri, kur rodoma, ir komentuoja, kas ten yra (atspindi vaikui jo būsenas). Po kiek laiko tyrėjas paprašo mamos nereaguoti į vaiką, t.y. ji turi tiesiog stebėti, ką vaikas daro, bet neįsitraukti į bendravimą su vaiku – tarytum „suakmenėti“ (iš to ir kilo toks eksperimento pavadinimas). Matydamas tokią mamą, iš pradžių kūdikis bando ją kalbinti, vėlgi rodyti pirštu į įvairius daiktus, šypsotis – tačiau mama nieko į tai neatsako, neparodo jokios veido išraiškos ar reakcijos. Vaikas pradeda irzti, tarytum sakydamas „mama, kas su tavimi darosi?“ kol galų gale pravirksta. Šis eksperimentas atskleidžia, kaip vaikui yra svarbus mamos bendravimas, atsiliepimas į jo poreikius, jausmus. Ir jeigu tokio bendravimo nėra, vaikas jaučia įtampą, sumaištį. 1a ir 1b paveikslėliuose vaizduojami pirmosios eksperimento dalies fragmentai, kuriuose mama bendrauja su vaiku. Mama tarytum „veidrodis“ veido išraiška parodo vaikui, kaip jis jaučiasi (tai ir yra „atspindėjimas“).

1a pav. Veidai tarpusavyje bendraujant tarytum suvienodėja ir vaikas su mama tarsi tampa vienu.

1b pav.

2 paveikslėlyje pavaizduotas eksperimento fragmentas, kai mama veidu neatliepia į vaiko savijautą, kitaip tariant – nėra kūdikio džiaugsmingos nuotaikos „atspindėjimo” mamos veide. 2 pav.

Garsus visame pasaulyje pripažintas britų psichiatras, psichoanalitikas, pediatras D. W. Winnicott yra pasakęs: atspindėti – tai „grąžinti kūdikiui save patį“. Taigi globėjas pamato, kaip kūdikis elgiasi (šypsosi ar verkia, žiūri į mus ar bando kažką parodyti), ir bando suvokti, kokia yra jo vidinė būsena (galbūt kūdikis džiaugiasi pamatęs mus, arba išsigando nepažįstamo žmogaus, galbūt yra suirzęs, nes mažai miegojo ir t. t.) – vyksta metalizacijos procesas, apie kurį buvo minėta anksčiau. Kadangi vaikas yra mažas ir pats nelabai suvokia, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip, globėjas „atspindėdamas“ kūdikiui jo būsenas „mokina“ jį pažinti save ir savo savijautą.

Blogai jaučiuosi, o dėl to nukenčia mano vaikas?

Šiame procese yra svarbūs keli momentai. Labai svarbu yra atskirti savo savijautą ar jausmus nuo tų, kuriuos norime atspindėti kūdikiui. Pavyzdžiui, vaikas irzta, verkšlena, nes jaučiasi neramus, nori prisiglausti prie mamos, tačiau dar nemoka išreikšti šių poreikių kitaip nei verkimu, o mama jį apšaukia. Šiuo atveju mama neatskyrė savo savijautos ir vaiko savijautos. Ji pasijautė supykusi ant vaiko ir savo pyktį išreiškė vaikui vietoj to, kad atspindėtų vaikui jo savijautą. Šiuo atveju geriau, jeigu mama prieitų prie verkiančio vaiko, paimtų jį ar pasilenktų tam, kad vaikas galėtų matyti mamos veidą bei pasakyti, pavyzdžiui, „matau, kad pradedi pykti, kadangi šiuo metu ruošiu valgyti ir nepaimu tavęs ant rankų“ ar pan. Taip atspindėjus vaikui, kaip jis šiuo metu jaučiasi, reikėtų toliau vaiką nuraminti (paimti ant rankų ir priglausti prie savęs ar pasupti lovytėje, padainuoti dainą ir pan. – priklauso nuo vaiko ir kas jam labiausiai padeda nusiraminti). Taigi vaikas turėdamas tokią patirtį ne tik sužino, kaip jis jaučiasi konkrečiu momentu (pavyzdžiui, piktas), bet ir tai, kad šie nemalonūs jausmai gali būti „sumažinami“, nuraminami. Taigi svarbu stengtis pastebėti, kur yra mano jausmai, o kur yra vaiko jausmai. Jeigu parodomos savo emocijos, jausmai, ypač nemalonūs, tokie kaip pyktis, liūdesys, nerimas, vaiką šie jausmai per daug stipriai užvaldo: jaučiamos tėvų tikros emocijos, jaučiamas pavojus. Jeigu tokių atvejų yra labai daug, ir tėvai negali savo jausmų atriboti nuo vaiko, vėliau vaikas gali patirti daugiau įtampos, nerimo, jausmai jam gali atrodyti bauginantys. Galime kaip analogą paimti veidrodį, kuris turi tiksliai atspindėti realų mūsų išorinį atvaizdą: jeigu norime į jį pasižiūrėti, kaip tuo momentu atrodome, kai esame pikti, ir pažiūrėję pamatome labai įpykusį ne savo veidą, tas veidas mus iš ties labai įbaugintų, ir tokiu momentu mes iš tikrųjų dar labiau išsigąstume, ar ne? Todėl yra svarbu, kad suaugusieji savo jausmus atskirtų nuo vaiko jausmų ir savo jausmus „išlietų“ ar „rodytų“ dažniau savo artimiesiems ar suaugusiems. Mažiems vaikams priimti mūsų suaugusiųjų jausmus yra vis dar per sudėtinga užduotis. Todėl jeigu mama jaučia, kad negali valdyti savo emocijų ar nesusitvarko su savo problemomis bei jomis „užkrauna“ savo vaiką, reikėtų pagalvoti, kaip galima būtų sau padėti – galbūt kreiptis psichologinės pagalbos į specialistą.

Kitas svarbus momentas yra atspindėjimo tikslumas. Jeigu pastebime kūdikio būseną, bet jos neatspindime ar atspindime „iškreiptai“ – vaikas tarytum ,,nemato savęs”, negali pažinti savęs ir savo jausmų. Vėlgi pasinaudokime veidrodžio analogija: įsivaizduokime, kad žiūrime į veidrodį, bet ten iš vis nieko nepamatome arba pamatome „iškreiptą“ vaizdą, kaip kad būna kreivų veidrodžių kambaryje. Tokiu atveju mes nematome savo tikrojo vaizdo, o matome tuštumą arba iškraipytą savęs atvaizdą. Taip atsitinka ir kūdikiui, jeigu tarkim tėvai neturi visiškai laiko bendrauti, yra per daug užsiėmę savimi. Kūdikis auga, negaudamas atgalinio ryšio, kas jis toks, kaip jis jaučiasi, ko jis nori arba kas jam patinka. Tokiu atveju vėliau jau suaugusiajam taip pat būna sunku pažinti save, suvokti, koks jis yra žmogus, kokie yra jo jausmai – gali jausti vidinę tuštumą. Jeigu tėvai daugeliu atvejų atspindi „iškreiptai“, pavyzdžiui, kai vaikas liūdnas, sunerimęs, o mama vietoj liūdnos veido išraiškos parodo jam pasibjaurėjančią išraišką (kas galbūt reiškia, kad pati mama negali priimti liūdno jausmo, – tai jai kelia pasibjaurėjimą ir tą parodo kūdikiui). Tokiu atveju kai kurie jausmai gali būti nepripažįstami, kai kurių norų gali būti nepaisoma suaugusiojo amžiuje, pavyzdžiui, suaugęs žmogus gali galvoti „liūdėti yra neleistina, tai rodo mano silpnumą, menkavertiškumą“ arba “verkti – tai rodyti savo silpnumą“ ir pan.

Tėvai – vaiko savijautos “įgarsintojai”

Kaip anksčiau minėjome, atspindėjimas galimas veido išraiškomis arba kalbantis. Atspindėjimas kalbėjimu susideda iš keleto elementų. Vienas iš jų yra kalbėjimo intonacija ir žodynas. Užsienio autoriai tokį kalbėjimą vadina „kūdikio kalba“, kuria daugelis tėvų natūraliai šneka su savo vaikais. Bendraujant su vaiku, intonacija dažniausiai būna pakelta, žaisminga, sakiniai būna trumpi ir susideda iš paprastų žodžių. Paskutiniais metais tyrėjai taip pat sutelkė dėmesį į tai, kas yra kalbama. Pastebėta, kad tėvai, turintys mentalizacijos gebėjimų, turi polinkį komentuoti vaiko vidines būsenas, t.y. bendraujant, žaidžiant su vaiku komentuojama, ką jis galėtų galvoti ar jausti, arba, kas kūdikiui patinka ar nepatinka, domina ar nedomina. Nors kūdikis dar nekalba, bet mama tarytum bando nuspėti ir už jį „įgarsinti“ jo vidinę savijautą. Tai gali būti komentarai apie kūdikio norus, pavyzdžiui, „ar nori šito kamuoliuko?“ (komentuojama tuo metu, kai globėjas mato, kad vaikas siekia paimti kamuoliuką) arba apie kūdikio jausmus ir emocijas, pavyzdžiui, „šiandien tu irzlus, turbūt dėl to, kad blogai išsimiegojai naktį“ (komentuojama tuo metu, kai vaikas yra visą dieną ar didžiąją dienos dalį suirzęs ir žinant, kad vaikas iš tikrųjų naktį blogai miegojo). Kaip ir anksčiau minėjome, svarbu, kad tėvai atskirtų savo ir vaiko emocijas, kadangi nuo to gali priklausyti atspindėjimo tikslumas. Pavyzdžiui, mama neišsimiegojo naktį bei dar susipyko su vyru, todėl jaučiasi pavargusi ir pikta, o vaikas tą dieną yra geros nuotaikos, šypsosi, kalbina žaisti, o mama pakomentuoja, kad vaikas šiandien „kažkoks piktas ir irzlus“. Akivaizdu, kad mama neatskyrė, kad čia ji yra blogos nuotaikos ir komentuodama išsakė, kaip ji jaučiasi, o ne vaikas. Tam, kad vaikas tiksliau galėtų pažinti save, reikia stengtis atpažinti, kur yra mano jausmai ir kur yra vaiko jausmai, bei komentuoti vaikui jo būsenas.

Kokios tai turi reikšmės suaugusiojo gyvenime?

Taigi globėjų gebėjimas atspindėti vaikui jo vidines būsenas, savijautą, t. y. jo jausmus, poreikius, ketinimus, padeda vaikui augant atskirti save, savo jausmus – formuojasi savęs vaizdas – „kas aš esu?“. Tokioje atmosferoje formuojasi teigiamas savęs matymas, o suaugęs žmogus labiau pasitiki savimi ir savo jėgomis. Įrodyta, kad toks bendravimas, kai pasitelkiamas „atspindėjimas“, prisideda prie spartaus kūdikio smegenų vystimosi (P. Fonagy). Suaugęs asmuo, ankstyvojoje vaikystėje iš artimiausios aplinkos patyręs pakankamai daug artimo, šilto kontakto bei savo vidinių būsenų „atspindėjimo“ gebės geriau suvokti ir įvertinti savo bei kitų žmonių emocijas, mokės tinkamai jas išreikšti (tai yra nesužalojant savęs ir kitų). Taip pat tikėtina, kad tokiam žmogui bus lengviau užmegzti kontaktą su žmonėmis, mokės bendrauti tiek socialinėse grupėse, tiek artimuose santykiuose.       Svarbu paminėti ir kitą labai svarbią „atspindėjimo“ reikšmę: kūdikis, o vėliau ir suaugęs išmoksta reguliuoti savo jausmus ir emocijas. Pavyzdžiui, mama pamačiusi, kad vaikas sunerimsta, neignoruoja, neišsigąsta šio vaiko jausmo, o priima ramiai ir jam atspindi veido išraiška arba žodžiais („matau, kad pradedi irzti, pykti, nes neskiriu tau pakankamai daug dėmesio šią minutę“). Tokiu būdu mama ne tik atspindi ir parodo vaikui, kaip jis jaučiasi, bet ir stengiasi sureguliuoti vaiko emocijas. Mama, gebanti tinkamai reguliuoti savo ir kūdikio emocijas, sugeba toleruoti prieštaringus ar nemalonius jausmus be poreikio juos kažkaip iškreipti, sumenkinti ar atriboti. Ji ramiai, bet neabejingai atliepia į kūdikio emocijas ir reakcijas, kas suteikia kūdikiui galimybę ugdyti jautrumą savo būsenoms. Tokiu būdu augdamas vaikas įgyja vidinį žinojimą, kad tiek malonios, tiek nemalonios emocijos yra toleruojamos ir gali būti patiriamos. Ši kūdikio patirtis vėliau suaugusiajam padeda atpažinti savo jausmus, tinkamai reguliuoti juos. Ši savireguliacijos savybė ypač svarbi ištikus kokia nors stresinei situacijai ar iškilus problemai, kuomet reikia sutelkti visas pastangas įveikti problemą. Žmogus, gebėdamas tinkamai reguliuoti savo emocijas, stresinėje situacijoje reaguoja (kyla įtampa, nerimas) bei bando išspręsti problemą tinkamais būdais, pavyzdžiui, pasikalba, pasitaria ir jeigu reikia pasiguodžia savo artimiems žmonėms; apgalvoja veiksmų planą, kaip būtų galima įveikti iškilusią problemą ir pan., o jau įveikus stresinę situaciją ar praėjus kokiam nors pavojui, žmogus geba atsipalaiduoti ir nusiraminti. Jeigu savireguliacijos įgūdžiai nėra gerai išugdyti, suaugęs asmuo gali atidėlioti problemos sprendimą, „užmiršti“, kad ji egzistuoja. Nejaučia įtampos, nerimo stresinės situacijos metu arba tą įtampą bei problemas įveikinėja netinkamais būdais, pavyzdžiui, alkoholiu, persivalgant ir pan. Taip pat bloga savireguliacija gali reikštis tuo, kad praėjus pavojui, žmogus nesugeba nusiraminti, – vis dar jaučia įtampą ilgą laiką.

Užtenka būti pakankamai gera mama

Turbūt daugeliui skaitytojų (ypač mamoms ir tėčiams) gali kilti klausimai „o jeigu aš ne visada atspindžiu?“ arba „o jeigu ne visada tinkamai ir tiksliai atspindžiu?“ – „ar tai reiškia, kad kenkiu savo vaikui?“ Atsakymas būtų – NE. Tobulų tikrai nebūna ir to nereikia. Nėra įmanoma 100% kiekvieną minutę atliepti savo vaikams, kadangi nesame mašinos ar kompiuteriai ir turime savo jausmų, rūpesčių, problemų, darbų. Tad ne visada gebėsime atliepti savo vaikui. Taip pat kuo jaunesnis kūdikis, tuo sunkiau yra tinkamai atspindėti jo savijautą, ir augant vaikui – ši užduotis jau lengvėja. Todėl taikliai yra pasakęs anksčiau minėtasis psichiatras D. W. Winnicott, kad užtenka būti „pakankamai gera mama“ tam, kad užauginti tinkamai vaiką. Užtenka, jeigu pakankamai gerai gebate atspindėti vaiko vidinę būseną, atliepti į jo poreikius, mylite ir norite vaikui gero. Daugelis mūsų šiuos sugebėjimus turime ir net nepastebėdami naudojame mūsų kasdieniame gyvenime – darbe, bendraudami su aplinkiniais ir augindami vaikus.

Keletas praktinių rekomendacijų vaiko globėjams

Apibendrinant visą straipsnį, norėčiau pateikti keletą rekomendacijų tėvams ar kitiems vaiką prižiūrintiems asmenims:

• jausdamiesi blogos nuotaikos (pikti, sunerimę, liūdni ir kt.) pabandykite šį jausmą sau įvardinti (pavyzdžiui, “jaučiuosi pikta”) ir “neužkrauti” vaiko/kūdikio tokiais jausmais; apie Jus slegiančius rūpesčius, problemas ir su tuo susijusius jausmus stenkitės pasikalbėti su partneriu, draugais ar tėvais, tokiu būdu nenukreipiant emocinių išgyvenimų į savo vaiką, – taip apsaugosite savo vaiką nuo emocinio perstimuliavimo;
• Stenkitės, kad kūdikis kaip galima dažniau galėtų matyti Jūsų veidą;
• Stenkitės labai tikslingai įsijausti į kūdikio vidinę emocinę būseną (jo norus, jausmus, emocijas ir kt.). Įsivaizdavimas “ką jis norėtų pasakyti, jeigu galėtų kalbėti?” yra pirmas žingsnis mokantis mentalizuoti kūdikį. Remdamiesi šia patirtimi toliau  stenkitės perteikti kūdikiui jo būsenas veido išraiška, papildant žodžiais;
• Bendraudami su kūdikiu vartokite paprastus žodžius, trumpus sakinius;