Apie mokėjimą išklausyti pasakoja psichologė - Psichologas Vilniuje

Apie mokėjimą išklausyti pasakoja psichologė

Apie tai, kaip kalbėti taisyklingai, kaip kalbėti įtikinamai, kaip kalbėti viešai ir t.t. šiandien yra įvairių paskaitų ir mokymų. Tačiau pokalbiui reikia dviejų žmonių, kažkas kalba, o kažkas klauso. Klauso, bet ar girdi, ką jūs norite pasakyti? Ar jus supranta? Mokėjimas išklausyti taip pat labai svarbus žmonių bendravime, tad apie  šį išklausymo meną kalbamės su psichologe Kristina Piročkiniene.

– Kas yra sudėtingiau: išsipasakoti ar išklausyti? Kodėl?
– Šiuolaikiniame pasaulyje galima rasti daug literatūros, straipsnių apie tai, kaip išmokti bendrauti, klausytis, kalbėti ir t.t. Tai parodo, kad ne visada yra lengva bendrauti, nors atrodytų tai toks paprastas dalykas. Negaliu nuspręsti už visus žmones, kas yra sudėtingiau – išsipasakoti ar išklausyti. Mano nuomone, norint, kad įvyktų tikras, nuoširdus, artimas pokalbis, reikia mokėti tiek išsipasakoti, t.y. nebijoti atsiverti, būti atviram, nuoširdžiam, tikram, tiek išklausyti.

Esu sutikusi žmonių tiek asmeniniame gyvenime, tiek privačiame kabinete, kuriems gali būti labai sudėtinga pasipasakoti, kalbėtis. Aš turiu omenyje pasipasakoti apie save ir savo gyvenimą, atskleisti savo jautriausias „kerteles“, būti tikram ir atviram. Galbūt tokie žmonės jau yra gavę skaudžių pamokų praeityje, turi neigiamą patirtį ir nemoka atvirai kalbėtis, nes turi gilų įsitikinimą, kad, pavyzdžiui, „niekam nėra įdomu, ką pasakysiu“, „vis tiek manęs nesupras“, „klausosi iš mandagumo“ ir pan. Tokie ir panašūs įsitikinimai trukdo suartėti su kitais žmonėmis, užmegzti artimą ryšį su jais ir todėl išsipasakoti gali būti labai sudėtinga.

Iš kitos pusės, klausytis atrodytų yra dar sudėtingiau nei kalbėti, nes turime mokėti ne tik išgirsti, ką sako pašnekovas, bet ir suprasti jį, kitaip tariant „įeiti į kito žmogaus pasaulį“. Klausantis kito asmens, mes patys to nejausdami „filtruojame“ pateikiamą informaciją per savo patirties „filtrus“, t.y. mūsų asmenines vertybes, nuostatas, gyvenimišką patirtį, tuometinę emocinę savijautą, nuotaiką ir pan. Net tai, ar esame gerai pailsėję, išsimiegoję ir pavalgę tiesiogiai paveiks, kokie mes būsime klausytojai. Taip pat labai svarbu, koks yra mūsų požiūris į kalbantįjį – ar mes mėgstame tą žmogų, ar jis mums artimas, o gal tai nelabai jūsų mėgstamas kolega, kuris dažnai nori ateiti pas jus išsipasakoti? Taigi, priklausomai nuo situacijos ir pašnekovų, manau, kad gali būti sudėtinga tiek išsipasakoti, tiek išklausyti.

– Su kokiomis problemomis susiduria kalbantieji ir klausantieji? Kaip tas problemas įveikti?
– Kalbantieji gali susidurti su kitų žmonių nuvertinimu, gali pasijusti nesuprasti arba ne taip suprasti. Jeigu tokie patyrimai išgyvenami dažnai, žmogus gali užsisklęsti ir nebepasitikėti aplinkiniais, nenorėti pasakyti, kaip iš tikrųjų jaučiasi, ką išgyvena. Todėl neretai pasitaiko, kad šie žmonės pasibeldžia į psichologo kabineto duris, kur gali tikėtis būti išgirsti be išankstinio nuvertinimo. Dėl ko taip nutinka irgi nėra vieno vienintelio atsakymo ir problemos sprendimo būdo. Norinčiam išsipasakoti asmeniui reikėtų geriau atsirinkti žmones, kuriems nori pasipasakoti, pabandyti atsakyti sau į tokius klausimus „ar tam žmogui aš rūpiu?“,  „ar esu tam žmogui įdomus ir svarbus asmuo?“. Taip pat pasiteirauti, ar tas žmogus gali skirti laiko pokalbiui, ar nepavargęs ir pasiruošęs išklausyti? Kalbantis galima kartas nuo karto pasiteirauti, „ar viską supratai iš to, ką papasakojau?“.

Klausytojai taip pat gali susidurti su įvairiomis problemomis. Pavyzdžiui, klausytojas yra mažiau emocionalus žmogus, nelabai gali toleruoti reiškiamų kito asmens emocijų. Tokiais atvejais, jeigu kalbantysis kalba emocingai, pavyzdžiui, dažnai verkia pokalbio metu, klausytoją tai gali erzinti. Todėl prieš pokalbį reikia apgalvoti, ar esate tikrai pasiruošęs išgirsti kitą žmogų, žinodami jo kalbėjimo manieras ir būdą. Taip pat klausytojas ne visada gali suprasti, ką kitas kalba. Dažnai gali nutikti taip, kad klausytojas nebesistengia pasitikslinti, pasiaiškinti, ar taip suprato, o tiesiog leidžia kalbėti toliau. Tokiais atvejais žmonės gali vienas kito nesuprasti, nejaučiamas artimas ryšys. Todėl, jeigu jums tikrai rūpi tas žmogus, kuris pasakojasi, nebijokite sustabdyti jo pasakojimo, pasitikslinti, jeigu ko nors nesupratote. Svarbu taip pat sau atsakyti į klausimą, ar šiuo metu esate nusiteikęs bendravimui? Gali būti, kad pats jaučiatės turintis problemų ar pavargęs, įsitempęs, ir tokiu atveju kito išsikalbėjimas jus gali tik dar labiau suerzinti.

Pokalbiui reikia dviejų žmonių, todėl jeigu tikrai vienas kitam esate artimi, turite būti kuo atviresni, t.y. nebijoti pasakyti, jeigu ko nesupratote, arba jeigu esate pavargęs, pasakyti, kaip jaučiatės. Kalbantieji taip pat turėtų nebijoti pasakyti, jeigu nesijaučia suprasti bei įvardinti, ko trūksta arba kas netenkina, pavyzdžiui, „kai kalbamės, tu nežiūri man į akis, ir tada jaučiuosi, kad manęs nesiklausai, ar galėtum daugiau žiūrėti į mane, kai kalbamės?“. Svarbu pastebėti, kas jums kliudo pokalbyje, ko trūksta ir pabandyti tai įvardinti.

– Dažnai žmonės vieni kitus ragina „išsipasakok, bus lengviau“ ir išties žmogus išsipasakoja, jam palengvėja. Tačiau tas, kuris klausė, neretai apsunksta, jo nuotaika subjūra, neretai pasijaučia išsunktas, kodėl taip atsitinka? Kaip nesugerti lyg kempinei kitų problemų ir kaip dažnai sakoma „nesirgti kitų ligomis“?
– Pasakymas „išsipasakok, bus lengviau“ iš dalies teisingas, tačiau labai svarbu suvokti, kokiam žmogui tai sakome ir ar mes tikrai esame pasiruošę jo klausytis?

Būna krizinės situacijos (artimojo sunki liga, netektys ir pan.), kai turime sutelkti daugiau nei įprasta dėmesio į kitą artimąjį ir jam padėti. Tokiose situacijose skiriame daugiau savo laiko negu įprastai. Tačiau net ir tokiais atvejais, jeigu artimasis daug mėnesių jaučiasi blogai, jo nuotaika negerėja, o tik prastėja, o jūs jaučiatės, kad pavargote ir nebegalite daugiau, reikėtų pasitarti ir nukreipti artimąjį profesionalios pagalbos. Negalite prisiimti atsakomybės pats vienas ir manyti, kad tik jūs galite padėti.

Būna žmonių „gelbėtojų“ – jie visada pasiruošę išklausyti, apsikrauti kitų rūpesčiais ir tai vienintelis jų būdas būti su kitais santykyje. Tokie žmonės draugų rate neretai pavadinami „psichologais“, pas juos kreipiamasi patarimų, einama pasikalbėti. Tačiau tokie žmonės dažnai jaučiasi patys vieniši, kartais net išnaudojami kitų. Jeigu atpažinote save, toks „sirgimas kitų ligomis“ gali reikšti, kad slepiatės nuo tikrojo santykio, nuo tikrojo savęs. Būdami nuolatiniais klausytojais, iš dalies nusiimate atsakomybę dalintis savo patirtimi ir jausmais. Tam tikra prasme nuolat sau patvirtinate, kad esate stipresni kitų atžvilgiu: „Jie pasakojasi, dalinasi, yra silpnesni, o aš esu stipresnis, nes galiu išklausyti.“ Tokiu atveju neduodate galimybės žmonėms pažinti jus, kokie jūs esate su visomis jūsų silpnybėmis ir trūkumais, ką iš tikrųjų jaučiate savo artimiesiems. Tokiu būdu vengiate megzti tikrai artimą ryšį, kuris paremtas abipusiu pasitikėjimu ir dalinimusi.

Atsakant į klausimą, kodėl kartais pasijaučiate išsunktas kaip kempinė po kito žmogaus išsikalbėjimo? Gali būti dėl to, kad iš tikrųjų labai dėmesingai ir ilgai klausėtės. Jeigu kalbėjotės su žmogumi, pavyzdžiui, tris valandas, natūralu, kad išsekote. Pas psichologą kabinete yra laikomasi laiko ribų – individualios konsultacijos trukmė – apie 45 minutės. Apskaičiuota, kad tai yra optimalus laikas išlaikyti dėmesį pokalbio metu. Dėl to svarbu daryti pertraukėles, jeigu pokalbis dar nepabaigtas. Gali būti, kad jus sekina pokalbis su konkrečiu žmogumi. Varginti gali žmonės, kuriems būdingas egocentriškumas (susitelkimas tik į save ir savo patyrimus, nesidomėjimas kitais), impulsyvumas, nepastovumas, manipuliatyvumas ir panašios savybės.

Praktiniai patarimai, kad pokalbis neišsekintų jūsų: artimoje aplinkoje bendrauti su jums maloniais žmonėmis, vengti jus sekinančių žmonių kiek tai yra bendrai įmanoma, svarbu išmokti dalintis ir savo patirtimi (išsakyti savo norus, poreikius, jausmus, mintis ir pan.), t. y. išeiti vien tik iš klausytojo pozicijos; jeigu pokalbis užtrunka per ilgai – daryti pertraukėles.

– Kita dažna situacija, kai žmogus sako „neturiu, kam išsipasakoti, nėra, kas išklausytų“ arba „nenoriu apkrauti kitų savo bėdomis, todėl jas pasilieku sau“. Kaip elgtis tokioje situacijoje? Skatinti atsiverti ar geriau leisti pabūti vienam?
– Yra žmonių, kuriems tikrai būna lengviau pabūti vieniems, nekalbėti apie savo rūpesčius. Svarbu suteikti žmogui galimybę kalbėti, kai jis to panorės pats, bet tuo pačiu metu parodyti, kad esate visada šalia ir neatstumiate net jei jis neatsiveria; pasiteiraukite dažniau, kaip jis gyvena, kaip jaučiasi, išsakykite savo susirūpinimą (priklausomai nuo situacijos), pasiteiraukite, kaip galite jam padėti. Ne visi žmonės iš karto gali atsiverti, pasitikėti, todėl gali prireikti laiko užsitarnauti jūsų pasitikėjimą. Tad siūlyčiau būti kantriems. Jeigu žmogus ne iš karto atsiveria – parodykite, kad esate šalia ir jums rūpi, kaip tas žmogus gyvena, bet neverskite primygtinai kalbėtis, jeigu jis tuo metu to nenori.

– Ką visuomet turėtų atminti žmogus, kuris pasiryžo išklausyti kitą?
– Kad būtumėte geresnis klausytojas, turite nuoširdžiai domėtis pasakotoju ir jo istorija. Klausydamiesi stenkitės nepertraukinėti, palaikykite akių kontaktą, parodykite, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, pavyzdžiui, „tave skaudina toks jo elgesys“, „tu nuliūdai, kai ji taip pasakė“ ir pan. Pasitikslinkite, jeigu ko nesupratote „leisk man pasitikslinti, ar aš gerai supratau – tau nepatinka, kai…“.

Vesdama seminarus pradžioje paprastai duodu tokią užduotį: susodinu žmones poromis, vieno paprašau išsakyti kokią problemą, o kito – klausytis. Užduotis yra klausytojui pabūti pasakotojo „kelnėse“ t.y. kuo tiksliai pabūti to žmogaus vietoje. Kad taip nutiktų, reikia kuo geriau suprasti, kaip tas kitas žmogus jaučiasi vienoje ar kitoje situacijoje, kaip išgyvena problemą, ką galvoja ir kaip elgiasi. Pavyzdžiui, pasakymas „man yra liūdna“ lyg ir bendrai suprantamas, tačiau kiekvienas žmogus tai patiria ir išgyvena skirtingai, todėl tikslinga detalizuoti, kaip konkretus žmogus išgyvena tą liūdesį, ką patiria? Leiskite sau įeiti į „nieko nežinančiojo“ poziciją – būkite kaip vaikai – smalsūs, be išankstinio vertinimo ar nusistatymo, neturintys išankstinės nuomonės ar nuostatų ir pamatysite, kiek galite atrasti dar naujo.

Šaltinis: www.gamtosgrozioformule.lt

Kontaktai

Jei turite klausimų, arba norite susitarti dėl konsultacijos, prašome kreiptis:

  • Psichologą Vilniuje galite rasti:

    Krivūlės g. 1c - 28, Vilnius (Užupis)

  •   kristina@pirockiniene.lt
  •   +370 662 21550

  • Klauskite
    e-sprendimas Advelita.lt