Pokalbiai sudėtingomis temomis - Psichologas Vilniuje

Pokalbiai sudėtingomis temomis

Psichologė Kristina Banytė

Kartais artimiems žmonėms nepasakome visko, ką norime. Kada turėtume kalbėtis, o kada geriau patylėti?

Tomas (46 m.) ir Vaida (38 m.) vaikščiojo Senamiestyje, kai Vaida atkreipė dėmesį į vieną elegantiškai įrengtą prancūzų restoranėlį ir įsivaizdavo save ten sėdinčią, valgančią gardžias salotas ir gurkšnojančią „Chardonnay“. Ji atkreipė Tomo dėmesį: „Tik pažiūrėk į šią gražią vietą su terasa.“ Moteris tai pasakė kuo atsargiau, neišsiduodama, kaip trokšta ten apsilankyti. Vaida žino, kad Tomas niekada nešvaistytų pinigų maistui ar net gėrimams. Kai Tomas pasiūlė pigią greitojo maisto užkandinę, esančią netoliese, ji pasijuto įžeista ir užgauta.

Skirtingas požiūris į pinigus nuolat kėlė konfliktų ir griovė Vaidos bei Tomo santykius. Vaida kilo iš klestinčios šeimos, kurioje vertinamas dosnumas. Jos šeimoje įprasta pasodinti užėjusį svečią prie gausiai apkrauto stalo. Nenuostabu, kad Vaida mano: „Pinigų užteks viskam.“

Tomas yra kitokios nuomonės. Jo šeimoje nepriimtina rodyti savo gerovės ir turtų, tėvai visada buvo santūrūs ir taupūs. Po tėvų skyrybų Tomas su mama jautė didelį pinigų stygių, turėjo gyventi iš pašalpos. Nors šiuo metu yra finansiškai apsirūpinęs, Tomas dažnai nerimauja, kad finansinė sėkmė greitai nuo jo nusigręš ir jis vėl liks be pinigų.

Nors sutuoktinių požiūris į pinigus skiriasi, jie vengia apie tai kalbėti, tačiau kartais ima ir pratrūksta… Besipykstančių sutuoktinių argumentai veda į niekur arba tik dar labiau pablogina situaciją. Tomui ir Vaidai neigiamas emocijas bei įtampą kelianti tema yra pinigai. Kitoms poroms tai gali būti seksas, namų ruošos darbai ar santykiai su uošviais. Tėvams ir jų paaugusiems vaikams dažnai kyla rūpesčių dėl leistinų ribų. Kiekvienas iš mūsų turi tokių karštų temų ar klausimų, kuriais ne visuomet drįstame kalbėtis su artimaisiais. Kai kurie žmonės nuolat primena artimajam problemą, kaltindami jį ir nerūpestingai užmindami ant emociškai skaudžių vietų. Kiti uoliai vengia tokių temų, kartodami sau mintyse, ką norėtų pasakyti, bet niekada nedrįsta.

Populiarioji kultūra mums teigia, kad atvirumas visada padeda spręsti problemas, tačiau, kalbant sudėtingomis temomis su artimais žmonėmis, retai būna taip paprasta. Tuomet kyla daug klausimų: „Kaip pasakyti? Kada pasakyti? Kam to reikia? Ar apskritai reikia sakyti? Jeigu viską atliksiu teisingai, galbūt sutvirtinsiu savo santykius ir pagerinsiu savijautą. O jei suklysiu ir paliksiu skausmingą randą santykiuose?“

Kalbėti ar tylėti?

Įvairios poros turi skirtingus konflikto sprendimo modelius. Anot profesoriaus Johno M. Gottmano, vieni visomis išgalėmis vengia kalbėtis, kiti daug kovoja, pykstasi, o treti geba iškalbėti savo skirtumus bei rasti geriausią kompromisą, nekeldami tono ir neįžeidinėdami vienas kito. Nė vienas šių modelių nėra geresnis už kitą, kol tai tinka abiem žmonėms. Problemų kyla tuomet, kai vienas partneris visada siekia kalbėtis apie konfliktą, o kitas nori žiūrėti televizorių.

Psichologas Yves’as Dalpé savo knygoje „Neištikimybė nėra banali“ rašo, kad daug ant skyrybų slenksčio atsidūrusių sutuoktinių per konsultaciją nuoširdžiai įtikinėja, kad niekada nėra susiginčiję. Ir labai nustemba išgirdę, kad jiems derėjo ginčytis, nes intymus ryšys be atvirų konfliktų neįmanomas. Psichologo teigimu, nesutarimai ar net jų galimybė daugumai žmonių kelia nerimą. Jie atrodo grėsmingi, nes gali sukurti atstumą tarp dviejų žmonių. Nepakankamai savimi pasitikintys žmonės nuogąstauja, kad nesutarimai sugriaus jų artimus santykius. Jie geriau tylės ir kęs nemalonų sutuoktinio elgesį bei sprendimus. Vis dėlto kiti žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo pernelyg pasitikintys savimi, nuolatos kalba, įžūliai ir nepagarbiai primeta savo valią kitam. Išreikšti savo tikruosius poreikius ir jausmus jiems gali atrodyti žeminantis dalykas.

Abiem atvejais žmonės neatskleidžia savo tikrųjų išgyvenimų, jaučiasi nesaugūs, giliai širdyje nepasitiki savimi. Galbūt dar vaikystėje jie suprato, kad reikšti savo poreikius ir tam tikrus jausmus (pavyzdžiui, pyktį, nepasitenkinimą) yra nesaugu: „Galiu būti nubaustas ar išjuoktas, todėl geriau nutylėti, pakentėti, palaukti.“ Taip atsirado baimė būti atviram, sunku priimti kito žmogaus atvirumą ir išsakytus jausmus. Galbūt ir tėvai nuolatos ginčydavosi arba nuolatos tylėdavo („nekalbadieniai“). Todėl ir mums patiems kartais sunku pasielgti kitaip.

Prieš pradėdami kalbėti arba prieš nutylėdami ką nors svarbaus, pabandykite atsakyti sau į kelis klausimus: „Kokia mano kalbėjimo ar tylėjimo prasmė? Ar šitaip noriu patenkinti savo poreikius, o gal atkeršyti (tyliu, nes noriu nubausti kitą)? Tyliu, nes kitaip nemoku išspręsti šios problemos? O galbūt tylėdamas kaip tik noriu atsisakyti savo poreikių ir pasiaukoti, nutylėti savo tikruosius jausmus ir nepasitenkinimą? Galbūt bijau likti nesuprastas ir atstumtas? Užsipuolu kitą asmenį, nes jaučiuosi nesaugus kalbėti apie savo tikruosius jausmus ir poreikius?“ Dauguma įvairių tyrimų ir praktinių knygų autorių aprašo, kaip svarbu rasti tą aukso vidurį tarp pernelyg didelio kalbėjimo, atvirumo ir užsisklendimo, vengimo. Tiek atvirumas, tiek vengimas gali padėti kurti geresnį santykį.

Kada renkamės tylėti?

„Nebūtina kiekvienos menkutės problemos aptarti ir diskutuoti su savo partneriu“, – teigia profesorė Jennifer Bevan. Jūs nenorėjote į kiną, tačiau vis tiek ėjote su savo partneriu? Tai vadinama kompromisu. Ar apie tai reikėtų vėliau kalbėti ir diskutuoti? Nuolatinis nepasitenkinimo reiškimas, kad ir dėl smulkmenų, nuolatinis kritikavimas gali greitai pabloginti artimus santykius. Privatumo ribų nustatymas yra vienas iš būdų palaikyti ramybę ir apsaugoti save bei kitą.

Autoriai Wallidas Afifi ir Laura Guerrero pateikia priežastis, kodėl vengiame kalbėtis tam tikromis temomis.

Kai būtina pasikalbėti

Sveika kartais patylėti, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kai tyla kelia nepasitenkinimą, nerimą ir blogina savijautą. W. Afifi nuomone, optimalu, kai kalbėjimas be užuolankų ir vengimas kalbėti suderinami tarpusavyje, kaip tango šokyje susiderina šokėjai. Jeigu poroje mergina papasakoja apie savo buvusius santykius su vaikinais, tai gali padėti vaikinui geriau pažinti savo partnerę, tačiau, jeigu mergina imtų pasakoti apie buvusių vaikinų gebėjimus lovoje, vargu ar tai išeitų į naudą. Tokiais atvejais per didelis atvirumas nebūtinai atneš naudos.           Tylėjimas gali kenkti sveikatai. Tyrimai rodo, kad bandomos nuslopinti tam tikros mintys neprapuola. Atvirkščiai, jos tik dar dažniau įkyriai lenda į galvą, o tai gali kelti nerimą ir įtampą (kad ir kas nutiktų, dabar jokiu būdu negalvokite apie baltąjį lokį). Tyrimuose pastebėta, kad vengimas kalbėti sudėtingomis temomis gali netgi paskatinti dirgliosios žarnos sindromo simptomus. Pasak W. Afifi, nekalbėjimas svarbiomis temomis sukelia organizmui stresą, o tai neigiamai atsiliepia imuninei sistemai ir visai bendrai savijautai. Anot profesoriaus, jeigu išsakome ką nors svarbaus, galime labiau kontroliuoti situaciją.

Pasakyk tai… protingai

Jei atidžiau pažvelgtume į pokalbius, suprastume, koks tai gali būti sudėtingas procesas. Bendraudami ne tik apsikeičiame tiesiogine žodine informacija, bet dažnai kalbame ir tarp eilučių, naudojame metaforas bei asociacijas, interpretuojame pokalbių dalyvių neverbalinę kalbą (gestus, žvilgsnius, kvapus ir visa kita), taip pat jaučiame savo ir kitų emocijas, kai kada išlenda neįsisąmoninti praeities skauduliai. Taigi pokalbis yra daug subtilesnis dalykas negu tik apsikeitimas informacija.

Profesorius Paulas Caughlinas tyrime stebėjo, kaip šeimos gyvena po to, kai vienam iš narių diagnozuojamas vėžys, kaip apie tai bendraujama. Nustatyta, kad geriausiai tvarkėsi tos šeimos, kurios nebijodavo kalbėti apie problemą, neįžeidinėjo kito žmogaus asmenybės, orumo, taip pat aptardavo tarpusavio santykius. Šeimos, gebančios suderinti šiuos aspektus, atvirai kalbėjosi apie esamus rūpesčius, tačiau jausdavo taktą nekalbėti apie tam tikrus skaudžius dalykus (pavyzdžiui, nekalbėdavo apie tėvo rūkymo istoriją, kas greičiausiai turėjo įtakos jo ligai). Remdamasis tuo profesorius P. Caughlinas teigia, kad kiekvienoje šeimoje galioja tam tikros neoficialios taisyklės, kaip palaikyti vienam kitą, kiek galima pajuokauti, o kurios temos yra tabu.

Natūralu, kad gyvenime dažnai susiduriame su neaiškumu ir nežinomybe. Susidūrę su dilema, geriau pasakyti ar patylėti, turime nuspręsti, su kuria neigiama pasekme norime susidurti. 38 m. Laura nuolat kamuojasi, kai motina sukelia jai ir jos vyrui kaltės jausmą dėl to, kad jie neaplanko jos dažniau. „Kaskart, kai atvykstame, mama puola planuoti kitą susitikimą, kada vėl galės mus pamatyti, – pasakoja moteris. – Mes nuolat jaučiamės nuviliantys ją, todėl norisi atidėti kitą susitikimą kuo toliau.“ Moteris abejoja, ar yra koks nors veiksmingas būdas išspręsti šią problemą: „Bet kokia suvokta kritika ar panašus pasakymas paskatintų mamą gintis, ji pradėtų pasakoti apie savo sunkumus ir gyvenimo rūpesčius.“ Sunku viską laikyti savyje, tačiau pasikalbėjus teigiamų rezultatų gali ir nebūti. „Asmens psichinė sveikata labai priklauso nuo gebėjimo toleruoti dviprasmybę, nebandant visko išspręsti iš karto“, – sako psichologas Ryanas Howe’as.

Straipsnio pradžioje aprašyti veikėjai Tomas ir Vaida, kurie pykosi dėl pinigų, ėmė geriau sutarti, pradėję kalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus: „Kai Vaida atvirai pasakė, kad jaučiasi liūdna, nes negalėjo nueiti į tą restoraną, aš pasistengiau suprasti, kaip ji jaučiasi, užuot iš karto piktai atkirtęs: „Kokias čia nesąmones kalbi?“ Taip atsirado daugiau erdvės pokalbiui. O Vaida stengėsi labiau prisitaikyti ir pripažinti, kad Tomas yra toks žmogus, kuriam viską reikia suplanuoti, apsvarstyti iš anksto, nes tai sumažina jo nerimą. Suprasdami vienas kito skirtumus ir išgyvenamus jausmus, jie sugebėjo geriau susikalbėti ir sutarti. Kartu rado abiem tinkamą sprendimą – sušių restoraną, kuriame yra jauku, maistas skanus, o kaina ne per aukšta.

Geresnio pokalbio rekomendacijos

Kontaktai

Jei turite klausimų, arba norite susitarti dėl konsultacijos, prašome kreiptis:

  • Psichologą Vilniuje galite rasti:

    Krivūlės g. 1c - 28, Vilnius (Užupis)

  •   kristina@pirockiniene.lt
  •   +370 662 21550

  • Klauskite
    e-sprendimas Advelita.lt